Vienuolyną mena griuvėsiai
Keturis kilometrus į vakarus nuo Kupiškio įsikūrė vienas iš mažiausių Lietuvos miestelių — Palėvenė. Jis garsėja Šv. Dominyko bažnyčia ir kasmetiniais to paties šventojo vardo atlaidais. Šiuo metu rekonstruojamas pagrindinis bažnyčios altorius, tačiau nemažiau įdomūs ir likę aštuoni. Visi — skirtingi ir labai originalūs.
Barokinė, neoklasicizmo bruožų turinti vieno bokšto bažnyčia, atrodo, neišsiskiria iš kitų išoriškai, tačiau viduje turi nemažai įdomių detalių. Tai ne tik savotiški lipdiniai ir šventųjų skulptūrėlės, bet ir kelių šimtmečių senumo mūrinė ložė. Istorikų manymu, joje meldėsi bažnyčios fundatoriai — Mykolas Laurynas Počobutas su žmona Marijona. Beje, bažnyčioje kabo tik šių didikų portretų kopijos, originalai saugomi Šiauliuose.
Minėti didikai greta bažnyčios įsteigė domininkonų vienuolyną. Iš jo iki mūsų dienų liko tik gerokai apgriuvęs gyvenamasis ir keli ūkiniai pastatai. Jiems atstatyti reikėtų ne mažiau kaip devynių milijonų litų. Tiek valstybė neskiria, tad kol kas Palėvenės lankytojai gali tik klaidžioti po vienuolyno griuvėsius, užsukti į seniai apleistas anksčiau čia gyvenusių vienuolių celes išdaužtais langais.
Šiuolaikiškos skulptūros ir senasis Rokiškio dvaras
Kupiškyje jaučiama meninė dvasia. Šiauliams skulptūras „Skaitantis žmogus“ (prie Šiaulių dramos teatro), „Temidė“ (Šiaulių apygardos teismo pastato fasade), reklaminius akcentus Vilniaus gatvėje — „Kregždės“, „Vėžys“, „Retro moteris“ sukūręs menininkas Henrikas Orakauskas gausiai papuošė Kupiškį. Mieste — apie 20 jo vario skulptūrų, reklaminių akcentų, fasadinės tapybos.
Rokiškio dvaro rūmuose įsikūrė krašto muziejus. Tačiau dar neužsukus į jį, besižvalgant po Rokiškio dvaro ansamblį, kurį sudaro šešiolika dvaro pastatų, atrodo, kad grįžti kelis šimtmečius atgal. Atsiduri 1499-uosiuose, kuomet dvaras pirmą kartą minimas istoriniuose šaltiniuose. Romantiškas parkas traukia akį ne tik gamtos grožiu, bet ir aukštaičio valstiečio sodybos statiniais. Išliko kluonas, klėtis, kalvė, čia perkelti praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Kraštotyros muziejus dvare įsikūrė 1952-aisiais. Dabar jo svečius prie durų pasitinka įspūdingo dydžio meškos iškamša su padėkliuku letenose — prašo arbatpinigių. Dalis centrinių rūmų vis dar restauruojama, tačiau jau dabar galima apžiūrėti didingą grafų Tyzenhauzų, kuriems priklausė rūmai, menę, autentišką valgomąjį, didžiulį židinį su Tyzenhauzų herbu.
Rokiškio dvaras — įspūdingas, tik gal apsilankymas muziejuje — nepigus. Suaugusiajam įėjimas kainuoja 4, vaikams, moksleiviams, studentams, pensininkams — 2 litus. Norite nufotografuoti rūmų interjerą, aplinkos detales, autentiškus grafų drabužius, muziejuje surinktą medžioklės trofėjų kolekciją? Leidimas fotografuoti ar filmuoti atsieis dar 10 litų.
Šventoji Marija ir seniausias ąžuolas
Lietuvoje užfiksuota 31 Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Viena iš jų yra Šiaulių rajone Kryžių kalne, kita — pakeliui į Zarasus, šio 
miesto rajone, Kvintiškėse, prie Imbrado, Ilgio ežero pakrantėje. Pasakojama, kad čia 1967-ųjų birželio 30 dieną paaugliai matė Šv. Mariją. Apie reginį jaunuoliai papasakojo klebonui, kuris pritarė, kad įvyko stebuklas.
Praėjus keleriems metams po apsireiškimo ir iki šiol žmonės pasakoja, kad per metines šioje vietoje mato saulės stebuklą. Tekant saulei, ji ima judėti, suktis, keisti spalvas, kartais liudininkai pastebi kryžių, nukryžiuotąjį, Mariją ar kitas figūras. Žmonės sako čia patyrę stebuklų, melsdamiesi Dievo Motinai, gerdami Ilgio vandenį. Tikėti šiais stebuklais ar ne — kiekvieno sprendimas.
Dabar šios apsireiškimo vietos prieigos primena mažytį Kryžių kalną: lankytojai Ilgio pakrantėje pristatė skirtingo dydžio kryžių, ant jų prikabino šventųjų paveikslų. Pakrantėje stovi net ne viena, bet dvi Švč. Mergelės Marijos skulptūros.
Trečiame Zarasų-Bradesių kelio kilometre rodyklė skelbia, kad už 10 kilometrų yra Stelmužė. Čia, kalnelio šlaite, stovi galingas ąžuolas. Manoma, kad tai seniausias ar bent jau vienas iš seniausių gyvų medžių Europoje. Tikslaus jo amžiaus niekas nežino, nes ąžuolo vidus išpuvęs ir neįmanoma suskaičiuoti metinių rievių. Vis dėlto spėjama, kad jis skaičiuoja antrąjį tūkstantmetį. Ąžuolą palaiko tik nestoras medienos sluoksnis ir aplinkui įrengtos atramos. Bet senolis vis dar žaliuoja ir nokina giles, tiesa, jų, nukritusių ant žemės, rasti gana sunku — kiekvienas lankytojas nori parsivežti Stelmužės ąžuolo giliukų.
Šio medžio liemenį vos apglėbtų aštuonetas vyrų, nors dabar jie to padaryti negalėtų, mat ąžuolas aptvertas metalo tvorele. Aukščiu jis pasigirti negali — tik 23 metrai. Tiesa, paskutiniais metais jis lankytojams dažniau kelia gailestį nei pasididžiavimą: ąžuolo kamienas primena suplyšusį rūbą, kurį dengia gausybė lopų...
Marija Ostapenko
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Šiaulių kraštas" 2006 m. rugpjūčio 25 d. numeryje.
Informacijos šaltinis - www.skrastas.lt
Turistas.lt
