Juozo Miltinio dramos teatro istorija susijusi su vienu asmeniu, viena nepaprastai ryškia talentingo ir nepakartojamo menininko asmenybe. Teatrą tai irgi daro išskirtinį ir nepakartojamą.
Panevėžio teatro ištakos siekia 1938 metus. Po studijų Paryžiuje ir Londone į Lietuvą sugrįžęs Juozas Miltinis (197-1994) pradėjo vadovauti Darbo rūmų teatro studijai Kaune. Iš šios studijos narių ėmė formuotis būsimojo Panevėžio dramos teatro trupė.
194 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo leido Jonui Sakui įkurti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje. 194 m. gruodžio 1 d. Juozas Miltinis, sėkmingai įveikęs režisierių atranką, atvyko į Panevėžį su grupe aktorių, priklausiusių Kauno Darbo rūmų teatro studijai.
Panevėžio dramos teatras oficialiai atidarytas 1941 metų kovo 15 dieną, kai naujo kūrybinio kolektyvo veiklai skirtame pastate Respublikos gatvėje įvyko pirmoji premjera. Tai buvo pagal N.Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“. Publika ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena“.
Pirmuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu (194-1954) formavosi trupė, buvo įkurta studija. Tuo metu pastatyta nemažai lietuvių dramaturgų ir pasaulinės klasikos kūrinių: K.Binkio, A.Vienuolio, S.Čiurlionienės, Ž.B.Moljero, K.Goldonio, B.Džonsono ir kitų autorių pjesių. Spektaklius režisavo pats J.Miltinis, taip pat V.Blėdis, J.Alekna. Pokario metais teatras privalėjo kurti tik „aukšto idėjinio meninio lygio“ spektaklius. J.Miltinis bandė laviruoti sovietinės dramaturgijos vingiuose – K.Simonovo, A.Jakobsono, L.Maliugino kūriniai į sceną buvo perkelti „atsakingai“, bet aktorių vaidyba neabejotinai persvėrė tekstų deklaratyvumą ir politinį atspalvį.
